
Lietuvoje kuriamas naujas kibernetinio saugumo mechanizmas, kuris padės organizacijoms tapti atsparesnėmis. Tai – sveikintinas žingsnis: numatomi įvairūs finansavimo modeliai, tačiau daugeliui kol kas neaišku, kaip viskas veiks ir kas už ką bus atsakingas. Praktika rodo, kad vien pinigų neužtenka – be kompetentingų žmonių, žinių ir aiškaus darbų pasidalijimo jie netaps realiu saugumu. Patys gyvename ir dirbame Lietuvoje, todėl mums svarbu, kad šis mechanizmas duotų realią naudą, o ne liktų formalumu. Tad šiame straipsnyje dalijamės, kaip, mūsų manymu, jį galima paversti praktiška priemone.
Pirmoji iš šių gynybos linijų yra organizacijose, saugant savo skaitmenines sistemas ir duomenis. Ją sudaro visos naudojamos kibernetinio saugumo techninės ir administracinės priemonės. T. y., visos IT ir kibernetinio saugumo technologijos, tvarkos bei atsakingi darbuotojai, kurie užtikrina, kad kibernetinis saugumas veiktų.
Trečiąją gynybos liniją sudaro Nacionalinio kibernetinio saugumo centro prie KAM (NKSC) teikiamos paslaugos: veiksmų koordinavimas, incidentų tyrimas ir valdymas, kuriami ir vedami mokymai, dalijimasis informacija apie grėsmes ar spragas, statistikos viešinimas ir patarimai organizacijoms, koordinuojant kibernetinio saugumo bendruomenių veiklą.
Ir tuomet, per vidurį, yra antroji gynybos linija, kuri yra grįsta organizacijų bendradarbiavimu veiklos sektoriuje. Šis kibernetinės gynybos sluoksnis Lietuvoje dar tik formuojasi.
TIS2 direktyva, pagal kurią 2024 m. atnaujintas Lietuvos kibernetinio saugumo įstatymas, pirmame ir antrame prieduose išskiria 18 veiklos sektorių, kuriuose veikiančios organizacijos privalo daugiau dėmesio ir pastangų skirti kibernetinio atsparumo stiprinimui. Todėl natūralu, kad antroji gynybos linija šiuose sektoriuose ir sukurtų daugiausia vertės. Tai – energetika, transportas, bankininkystė, finansų rinkos infrastruktūros, sveikatos priežiūra, geriamasis vanduo, nuotekos, skaitmeninė infrastruktūra, IRT paslaugų valdymas, viešasis administravimas, kosmosas, pašto ir kurjerių paslaugos, atliekų tvarkymas, chemikalų gamyba ir platinimas, maisto produktų gamyba ir platinimas, gamyba, skaitmeninių paslaugų teikimas ir moksliniai tyrimai.

Pažvelkime iš įmonės vadovo pozicijos. „NRD Cyber Security“ skiria daug dėmesio kibernetinio atsparumo stiprinimui, yra sertifikuota pagal ISO 27001, bet mus taip pat atakuoja, sukčiai bando apsimesti vadovu, tad kolegos gauna įvairių žinučių tiek el. paštu, tiek per kitus komunikavimo kanalus. Tad, mums, kaip ir kiekvienai organizacijai, iš esmės reikia dviejų dalykų:
Krizės metu organizacijos dažnai jaučiasi vienišos – tai atvirai pripažino ir Registrų centras po jiems nutikusio duomenų nutekėjimo atvejo. Jei krizių tikimybė realiai egzistuoja visiems, susitarti reikia iš anksto: su kuo draugausime, į ką galėsime atsiremti ir kaip tas atsirėmimas atrodys praktikoje.
Lūkestis iš sektorinių pastangų stiprinti kibernetinį atsparumą – kad stiprėtų kiekvienos jam priklausančios organizacijos atsparumas. Matau tris būdus tai pasiekti:
Tipiškai yra du tokių centrų veiklos organizavimo būdai:
Šiuo metu Lietuvoje jau turime veikiančių tokių sektorinių centrų – pavyzdžiui, Litnet CERT akademiniame sektoriuje, kurie gyvuoja nuo 1998, arba Vandens jėga VJ-CSIRT, kurie šįmet tapo Europos kibernetinio saugumo bendruomenės TF-CSIRT nariais. Taip pat turime ir besikuriančių iniciatyvų – sveikatos apsaugos sektoriuje jų yra net kelios. Kauno Klinikų vedamas projektas artimiausius dvejus metus fokusuosis į pažeidžiamumų valdymo gerinimą gydymo įstaigose, o tuo tarpu Valstybinė ligonių kasa siekia sektoriuje kurti ir organizuoti SOC gebėjimus.
Šalia veiklos sektorinių organizacijų kuriasi ir sub-sektoriniai kibernetinio saugumo centrai. NKSC skatina viešojo administravimo sektoriaus įstaigas burtis į savos ministerijos ar savivaldybės pavaldžių organizacijų kibernetinio saugumo centrų organizavimą. Pavyzdžiui, 10 Aplinkos ministerijai pavaldžių organizacijų įsteigė kibernetinių saugumo įvykių stebėjimo paslaugas joms teiksiantį SOC. Šis centras dalyvaujančioms organizacijoms padės bendradarbiauti aptinkant ir valdant kibernetinio saugumo pažeidžiamumus ir incidentus. Panašus procesas vyksta ir Švietimo ministerijos pavaldžių įstaigų apimtyje bei tarp Vilniaus miesto savivaldybei pavaldžių įstaigų.
Vienos sektorinio atsparumo architektūros Lietuvoje nebus. NKSC siekia, kad sektorinės kibernetinio saugumo organizacijos atsirastų visuose 18-oje atnaujintame kibernetinio saugumo įstatyme įvardytuose sektoriuose. O taip pat ir jų sub-sektoriuose. Sektoriai skirsis paslaugomis, nariais, finansavimo modeliu (ar tai bus „suneštinis“ modelis, ar centralizuotas biudžetas, ar komerciniais pagrindais teikiamos paslaugos) ir tuo kokius specialistus samdys – labiau technologus ar tuos, kurie ugdys kibernetinę higieną.
Todėl kiekvienam vadovui siūlyčiau pirmiausia atsakyti į vieną klausimą: ko mūsų organizacija nori iš savo sektoriaus? Kokių žinių, kokios pagalbos, kokios atramos reikėtų krizės metu? Tuomet pasikalbėti su kitais sektoriaus dalyviais. Jei lūkesčiai panašūs, galima pradėti nuo mažo žingsnio, bandant kurti neformalų žinių apsikeitimą sektoriuje, kuris vėliau gali išaugti į sektorinį kibernetinio saugumo centrą.
Lietuvos pastangos stiprinti kibernetinį atsparumą šalies ir sektorių mastu jau matomos Europoje – Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas š. m. gruodį organizuoja Centrinės Azijos energetikų vizitą mūsų šalyje, nes Lietuva pirmoji pasaulyje reglamentavo elektros gamybos kibernetinį saugumą. Ir visa tai – bendrų pastangų dėka: susitikome, pasikalbėjome, atrodė prasminga, todėl ir padarėme.
Antroji gynybos linija gali tapti Lietuvos pranašumu, jei ją kursime patys, o ne lauksime, kol kas nors apibrėš už mus. Tam reikia aktyvaus, ne pasyvaus vaidmens ir įsitraukimo – tiek iš institucijų, tiek iš kiekvienos organizacijos. Tad ko jūsų organizacija norėtų iš savo sektoriaus?
Straipsnis publikuotas 2026 m. lapkričio 17 d. Verslo žiniose: https://www.vz.lt/inovacijos/2026/11/17/antroji-gynybos-linija-kam-reikalingas-sektorinis-kibernetinis-saugumas-592838